Gintaras yra galingas akmuo, turintis ilgą magijos naudojimo istoriją. Pagaminta iš suakmenėjusių medžių dervų, ji turi unikalią savybę susidaryti nedidelį elektros krūvį, kai trinamas audiniu. Tūkstantmečius žmonės dėvėjo, nešiojo ir net gamino smilkalus ar aliejų iš dervos, kad galėtų mėgautis stebuklingomis jo savybėmis.
Visos žolelės ir akmenys yra susiję su tam tikrais elementais ir planetų energijomis, o gintaras nėra išimtis. Jis laikomas ugnies akmeniu ir yra susijęs su saule. Remiantis senovės romėnų legenda, gintaro lašeliai susiformavo, kai Saulės dievo vaikų Faetono seserys verkė dėl savo brolio, kai jis sudaužė ugningą tėvo vežimą. Kaip saulės akmenys, romėnai nešiojo juos viskam – nuo apsaugos, gydymo, iki meilės. Jo gydomosios savybės yra stipriai susietos su emocijomis-jis puikiai išvalo protą, išlaisvina susikaupusią neigiamą energiją ir suteikia vietos džiaugsmui ir pozityvumui.
Skandinavijoje gintaras dažnai nuplaunamas pakrantėse. Tradiciškai jis buvo vežamas siekiant užtikrinti saugumą keliaujant. Žmonėms, kurie ketina leistis į ilgą kelionę, dažnai suteikiamos mažos gintaro sagos, kad būtų galima prisiūti paltus, kad jie būtų apsaugoti kelionėse (ypač jei jie plaukioja).
Brangakmeniams priskiriamas gebėjimas atidaryti ar išvalyti įvairias čakras, dažniausiai atsižvelgiant į jų spalvą ar metafizines savybes. Kai kurie šaltiniai gintarui priskiria galimybę išvalyti visą čakrų sistemą, o kiti yra konkretesni. Daugeliu atvejų gintaro spalva turi įtakos čakrai, kuriai ji geriausiai tinka. Žalias gintaras geriausiai tinka Anahatai, širdies čakrai, raudonas – Muladharai, šaknies čakra, oranžinė – Svadhishthana, sakralinė čakra, geltona – Manipurai, saulės rezginio čakrai, o balta – Sahasrara, karūnos čakra.
Gintaro akmenys, aliejai ir dervos yra vieni vertingiausių magijos ingredientų. Jie ne tik gražūs ir patrauklūs jausmams, bet ir saulės energija bei ugningos asociacijos daro juos nepaprastai naudingus, kad atitolintų blogus dalykus ir pritrauktų gerus dalykus. Darbas su gintaru yra puikus būdas suteikti daugiau džiaugsmo, pusiausvyros ir aiškumo savo dvasiniam darbui.
Kadangi akmuo yra gyvas gamtos kūrinys, kuris ir priima, ir atiduoda savo energiją, kartkartėmis jį reikia ir išvalyti. Niekas geriau to negali padaryti kaip kitų stichijų energija – vanduo ar saulė. Tad gintarinius dirbinius pakiškite ir kurį laiką palaikykite po vandens srove, o tada išdžiovinkite saulės šviesoje. Ir vėl naudokite.
Nuo senovės gintaras žmonėms atrodė magiškas, tad nenuostabu, kad jis visada buvo daugiau ar mažiau naudojamas religiniais tikslais. Baltų apeigose būdavo ir yra naudojamos sukcinito dulkės. Šiaurės auksą, kaip ypač brangią dovaną, dievams aukodavo antikinės tautos. Iš gintaro įvairių religijų ir kultų išpažinėjai gamindavo sakralinius atributus: nuo akmens amžiuje nešiotų saugančių amuletų ar rožančių – ne tik krikščioniškų, bet ir budistų arba musulmonų naudojamų maldos karolių. Viduramžiais ir ypač prabanga tviskančioje Baroko epochoje gintaras dėl savo auksinio blizgesio Europoje išpopuliarėjo kaip prabangi apdailos detalė. Juo imta puošti bažnyčias, iš gintaro buvo gaminamos mozaikos, ikonos, kryželiai, apeiginės taurės.
Aukuro ugnyje sudegindami gintaro dulkes, išsakome Visatai savo norus bei sustipriname ryšį su mūsų gimtąja žeme. Šis ypatingas ritualas priverčia susikaupti šventės šurmulyje, sustiprina tikėjimą, suteikia sielai ir dvasiai ramybės.
Jaunieji prie aukuro ugnelės, aukodami aukas ugnies ir šeimos globėjai deivei Gabijai, prisiekia mylėti vienas kitą amžinai.
Gintarus „gamino“ ne viena medžių rūšis. Agatmedžių (araukarijinių šeimos spygliuočiai) per ilgą laikotarpį sukietėję sakai vadinami kaūriu (Agathis australis sakai) ir damara (Agathis dammara sakai). Jelinito (Kanzaso gintaro) kilmė siejama su araukarijinių šeima, mezozojaus gintarmedžiu. Nors šis medis jau išnykęs, tačiau turėjo būti labai panašus į agatmedį Agathis australis (kartais vadinamą kaūri pušimi), kuris šiais laikais auga Naujojoje Zelandijoje. Mezozojaus periode sausumoje dominavo plikasėkliai. Kai kurie iš gintarmedžių galėjo būti spygliuočiai iš araukarijinių, kukmedinių, pušinių, kiparisinių ir podokarpinių šeimų.
Baltijos regiono gintaras susiformavo prieš 50 mln. m. (eoceno epochos metu) iš tam tikros jau išnykusios pušų rūšies (mokslininkai ją pavadino Pinus succinifera) ir vadinamas sukcinitu. Tačiau yra mokslininkų, manančių, kad pagal gintaro cheminę sudėtį Baltijos regiono gintaras gali būti susidaręs iš araukarijinių, kiparisinių ir kukmedinių šeimų augalų atstovų. Sukcinito sudėtyje yra 3–8 procentai gintaro rūgšties, tai yra gana daug, palyginus su gintarais, randamais kituose pasaulio regionuose.
Sakų sudėtis priklauso nuo medžio rūšies bei augavietės. Deguoninėje aplinkoje sakai kietėja ir susidaro trapūs, sausi kietsakiai. Iš jų per labai ilgą laikotarpį gali susiformuoti fosilinė derva – gintaras (natūraliai šiam procesui reikia šimtų milijonų metų). Iš sakų, juos perdirbant karštais vandens garais, gaunama kanifolija (kieta gamtinė derva). Sakai pasižymi įvairiais kvapais ir skoniais, kurie priklausomai nuo rūšies savybių arba pritraukia, arba atbaido vabzdžius.
Ar gali lapuočiai „gaminti“ gintarą?
Internete galima rasti informacijos, neva kai kurie lapuočiai medžiai taip pat gamina gintarą. Šis teiginys visgi yra klaidinantis. Lapuočiai medžiai gali gaminti ne sakus, o kitokias lipnias dervas, kurios labai panašios į sakus. Dervos susideda iš dervų rūgščių ir jų esterių, alkoholių, rezinolių, monohidroksilių fenolių. Iš lapuočių dervų niekada nesusidarys tikras gintaras, tačiau iš jų dervų gali susiformuoti labai panaši medžiaga – kopalas. Kopalo spalva gali būti nuo geltonos iki rudos.
Be ryškių kvapų ir skonių, sakai pasižymi ir švytėjimo ultravioletinėje šviesoje savybėmis. Sakų švytėjimas yra signalas tą švytėjimą matantiems vabzdžiams. Švytinčios žaizdotos augalo vietos ar jautrūs pumpurai apsaugoti sakais – tai dar viena augalų priemonė kovoti su juos puolančiais vabzdžiais, parodant, kad „šviečiančios“ dalys neskanios ir greičiausiai net nuodingos. Bet vabzdžių pasaulyje taip pat yra smalsuolių, kuriuos švytėjimai ne atbaido, o pritraukia.
